Veidas

NR. 004

Šis kūrinys kalba miesto kalba – šiurkščia, tiesmuka, bet kartu jautriai atskleidžiančia laikinumą. Betoninių blokų kompozicija sukelia nestabilumo pojūtį – jie atrodo tarsi virstantys, vos laikomi lūžusio stiklo lakšto, kuris tampa ne tik fizine, bet ir simboline atrama. Jų nuskilusios viršunės – tarsi randai, nebylūs pasakojimai apie laiką, spaudimą, aplinkybės. Tai fragmentai, kurie niekada neturėjo būti meno dalimi – bet čia jie tampa jo esme. Stiklas tarp jų – skaidrus, trapus, kone nepastebimas – įtempia visą kompoziciją. Lyg laikytų viską kartu paskutinėmis jėgomis. Tuo pačiu jis pabrėžia kontrastą tarp struktūros ir trapumo, tarp racionalumo ir chaoso. Viename iš blokų išraižytas veidas – tai subtili aliuzija į Kauno senamiesčio vizualinę kalbą, kurį pamačiau vienoje ant Kauno senamiesčio sienos. Šis veidas, perkeltas iš gatvės meno į interjero instaliaciją, sukuria tiltelį tarp viešosios ir privačios erdvės, tarp kasdienybės ir meno. Šis motyvas tampa tarsi miesto siela, perkelta į švarų, minimalistinį kontekstą, kuriame kiekvienas elementas – šviesa, šešėlis, medžiaga – įgauną ypatingą reikšmę. Šis kūrinys klausia – kas lieka, kai miestas nustoja augti? Kur nueina tai, kas buvo „tik medžiaga“? Ir ar atsitiktinai nuskilę kraštai negalį tapti pačiais tikriausiais meno akcentais?

*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.