Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrauja technologijos ir masinė gamyba, mano kūryba kviečia sustoti, pajusti, susigrąžinti ryšį su gamta ir autentiškumu.
Aš, Donatas Šopis, esu kūrėjas, kurio didžiausia aistra – kurti per intuiciją, jautrumą ir gyvų sistemų tyrinėjimą. Mano darbai – tai gamtos tobulumo atspindys ir kvietimas į kasdienybę įsileisti jos harmoniją. Žvelgiu į pasaulį kaip į darnos modelį, kur žmogus ir gamta harmoningai sąveikauja. Savo kūryboje siekiu atskleisti gyvybę ir jos grožį, skatindamas žmones suvokti jos svarbą mums ir aplinkai.
Man pasaulis – Pusiausvyros modelis, kuriame gamta ir žmonės šoka subtilų, tačiau gilų šokį. Organinės formos, natūralūs medžiagų paviršiai ir jų tikrumas – tai, kas įkvepia mano kūrybą. Kviečiu ne tik grožėtis mano darbais, bet ir kelti klausimus apie tvarumą, apie žmogaus poveikį aplinkai bei sąmoningo gyvenimo poreikį. Kiekviena mano diena prasideda sportu, kvėpavimo pratimais ir meditacija. Tai ritualai, leidžiantys sustoti, įsiklausyti į save ir pajusti vidinį aiškumą. Šios disciplinos ne tik ramina protą, bet ir padeda stiprinti sąmoningumą bei kūno ir dvasios ryšį.
Aš tikiu, kad esame kaip vientisas, nuolat augantis organizmas. Kai leidžiame sau augti, plečiamės tiek viduje, tiek išorėje. Tačiau jei stabdome šį procesą – kyla vidinis disbalansas, atsiranda įtampa, abejonės, nerimas. Augimas vyksta per realizaciją ir dalijimąsi, per gebėjimą matyti save platesniame kontekste. Tai holistinis požiūris, kuriame viskas yra susiję, viskas veikia kartu – kūnas, protas, emocijos ir aplinka.
Mano kūryboje svarbiausia – tikrumas. Sąmoningai išryškinu tai, kas dažnai laikoma „trūkumais“ ar „netobulumais“ – įtrūkimus, nelygumus, organiškas deformacijas. Šie elementai nėra klaidos, bet tikrojo grožio dalis, leidžianti priartėti prie savojo suvokimo. Tokiu būdu meta iššūkį visuomenės standartams ir perteklinio vartojimo normoms, skatindamas autentiškumo ilgesį.
Mano požiūris jungia mokslą, meną ir filosofiją, siekdamas sukurti kūrinius, kurie ne tik estetiškai patrauklūs, bet ir skatina žmones susimąstyti bei įsitraukti į svarbias temas, tokias kaip tvarumas. Esu įsitikinęs, kad daugelis šiuolaikinio vartojimo įpročių kyla iš nuslopinto tikrumo troškimo. Mano darbai siekia sugriauti mus įkalinančius kultūrinius kodus ir padėti atrasti savo autentiškumą.
Tvarumas nėra tik perdirbimas ar ekologiška praktika – tai esminis požiūrio pokytis. Tikrasis tvarumas prasideda nuo savęs suvokimo, sąmoningų pasirinkimų ir apgalvoto gyvenimo būdo. Dirbu su medžiagomis, kurios dažnai laikomos nereikalingomis ar atliekomis, tačiau jose matau potencialą. Renku medieną iš atliekų aikštelių, o kūryba gimsta iš to, ką tuo metu turiu – toks procesas verčia ieškoti naujų sprendimų ir leidžia atskleisti kūrybinį potencialą. Tvarumas man prasideda nuo mūsų pačių – nuo sąmoningo savęs suvokimo. Kur slypi tikrasis poreikio vartoti šaltinis? Kodėl siekiame kaupti materiją, kurti santykius ar prisirišti prie tam tikrų žmonių? Mano manymu, tai kyla iš nepriemimo savęs tokių, kokie esame. Siekis atitikti visuomenės normas skatina vartojimą – tiek daiktų, tiek ryšių, tiek emocijų.
Tačiau kai atpažįstame savo autentiškumą ir suprantame vidines šaknis, iš kur kyla šis troškimas, galime išsilaisvinti nuo pertekliaus. Mano kūriniai nėra tik objektai – jie kviečia patirti, pajausti, atspindėti save. Jie padeda suvokti ne tik tai, kodėl jie gražūs, bet ir kodėl mes patys esame pilnaverčiai be nereikalingų priedų.
Mano kūryba – tai daugiau nei estetiški objektai. Tai filosofinė kelionė į gamtos esmę ir mūsų santykį su ja. Kiekvienas kūrinys – tai nuolatinis dialogas su medžiagomis, kurio metu atrandu autentiką, grožį ir prasmę. Gamta pati diktuoja mano kūrinių dizainą, o kūrybinis procesas atveria naujas perspektyvas ir galimybes.
Gyvename laikais, kai atotrūkis tarp žmogaus ir gamtos tampa vis didesnis. Mano darbai kviečia sustoti, permąstyti ir prisijungti prie gilesnių tiesų – apie save, pasaulį ir pusiausvyrą tarp jų. Nedirbu užsakymų principu, nes mano tikslas – skatinti žmones atrasti savo kūrybinį potencialą, pažvelgti į pasaulį naujomis akimis. Šis požiūris artimas ir žiediškumo principui – vertė kuriama iš to, kas jau egzistuoja, suteikiant naują prasmę. Mano kūryba – tai kvietimas atrasti grožį netobulume, vertinti tai, kas tikra, ir sugrįžti į harmoningą egzistenciją, kur menas, gamta ir žmogus kuria vieningai.
Neapsiriboju vienu kūrybos keliu – mano darbai yra nuolatinis evoliucionuojantis procesas, ieškantis naujų prasmių ir inovatyvių formų. Mano naujausi projektai įkūnija šį požiūrį, jungiant tvarumą, meno filosofiją ir drąsų eksperimentavimą su medžiagomis.
Vienas iš naujausių projektų – gaminiai iš antrinės žaliavos. Šioje kūryboje naudojamos statybinės medžiagos, likusios po gamybinių procesų: betonas ir stiklas. Visa idėja gimė, kai pastebėjau betono nuolaužų krūvą. Organinės, netaisyklingos jų formos sužavėjo savo unikalumu, kiekvienas betono fragmentas tapo išskirtiniu meno objektu. Darbuose betonas tampa sunkaus balanso simboliu, o stiklas – subtilia atrama, kuri suteikia stabilumą ir šviesos efektą.
Stiklo gamybos atliekos – nuopjovos, defektiniai fragmentai – taip pat įgauna naują gyvenimą meno kontekste, užuot buvę utilizuojami didelių energijos sąnaudų reikalaujančiu būdu.Šiame projekte menas tampa ne tik vizualiniu objektu, bet ir gilesne refleksija apie žmogaus santykį su medžiagomis, kurias suvokiu kaip „atliekas“. Kviečiu pažvelgti kitaip – ne į netobulumą, o į unikalumą, ne į trūkumą, o į galimybę. Kiekvienas gaminys tampa metafora apie žmogaus autentiškumą: jis kviečia priimti save tokį, koks esi, be maskavimo, be užglaistymo, nes tikroji vertė slypi natūralume.
Dar vienas kūrybinis eksperimentas – grafiti ant baldų su provokuojančiais elementais. Naudoju ryškias spalvas, kontrastingus vizualus ir ironiją, kad peržengtų socialinių normų ribas.
Tikslas – įvesti gyvybę į šiuolaikinę sterilią, tendencijų valdomą interjero estetiką. Noriu sugrąžinti žaismingumą, leidžiant žmonėms išreikšti savo vidinį vaiką. Grafiti ant baldų tampa maištinga meno forma, kuri ne tik suteikia erdvei charakterio, bet ir kelia klausimus apie vartotojišką požiūrį į dizainą, žaliavų perdirbimą ir kūrybos prasmę.
Požiūris į kūrybą atspindi tvarumo filosofiją: „Išnaudok tai, ką turi, nes mes turime labai daug, tik reikia išmokti pamatyti.“ Kūrybos procese medžiagos nėra keičiamos ar maskuojamos – jos priimamos tokios, kokios yra, ir jungiamos naujais, dar nematytais būdais. Toks požiūris leidžia sukurti unikalius produktus, kurie ne tik peržengia standartines dizaino ribas, bet ir siūlo naują mąstymo būdą apie tai, kas laikoma vertinga.
Pasaulyje, kuriame dominuoja vienodumas ir perprodukcija, mano kūriniai kviečia grįžti prie įvairovės. Jis lygina savo gaminius su mišku, kuriame nėra vienodų medžių – kiekvienas turi savo formą, unikalumą ir istoriją, tai ir padaro miška į kurį norime sugrįžti. Tas pats pasakytina ir apie žmogų: mes nesame vienodi, ir tai yra mūsų stiprybė. Per savo darbus primenu, kad tikroji vertė slypi ne sterilume ar normose, o gyvybėje, augime ir atradime.
„Kūryba – tai nuolatinis eksperimentas, kuris ne tik išlaisvina formas, bet ir skatina permąstyti mūsų požiūrį į medžiagas, dizainą ir patį gyvenimą. Ribos egzistuoja tik mumyse, o menas – tai įrankis jas peržengti.”
Aš nekuriu prieš gamtą – aš kuriu su ja. Medis diktuoja formą, stiklas – struktūrą, o aš tampu tarpininku, padedančiu šioms medžiagoms atrasti naują pavidalą. Svarbiausia – neprimesti savo vizijos, o atrasti tai, kas jau slypi pačioje medžiagoje. Netobulumas tampa grožiu, neapdirbtumas – unikalumu, o natūralios medžiagos kalba apie savo kelionę.