Donatas Šopis: įkvėpimas iš gamtos, intuicija ir tvari kūryba

Šiuolaikiniame sparčiai besivystančiame pasaulyje, kur atrodo, kad viską lemia technologijos ir masinė gamyba, atsiranda primenančių, kad reikia sulėtinti tempą ir vėl atrasti ryšį su gamta. Vienas tokių vizionierių yra Donatas Šopis, menininkas, kurio giliausia aistra yra kurti per intuiciją, jautrumą ir gyvų sistemų tyrinėjimą. Jo menas yra ne tik gamtos tobulumo atspindys, bet ir kvietimas tą harmoniją priartinti prie mūsų kasdienybės.

Donatui pasaulis yra pusiausvyros modelis, kuriame žmonės ir gamta sugyvena subtiliame, bet giliame šokyje. Jo kūryba, įkvėpta organiškų gamtos formų, siekia atskleisti paties gyvenimo grožį, pažadinti supratimą apie gamtos svarbą mūsų gyvenime ir jos lemiamą vaidmenį aplinkai. Savo kūriniais jis kviečia pamatyti ne tik estetiką, bet ir domėtis tvarumo temomis, ragina apmąstyti savo poveikį aplinkai ir sąmoningo gyvenimo poreikį.

Atskleisti natūralumą

Donato kūryba išsiskiria autentiškumu. Jis neslepia naudojamų medžiagų „trūkumų“ ar „netobulumų“. Vietoj to, jis juos paryškina, leisdamas atsiskleisti natūraliam šių vadinamųjų „defektų” grožiui. Šie neapdoroti elementai, priartina mus prie savojo supratimo. Įtrūkimai, nelygumai – tai ne klaidos, o unikalumas ir tiesa, kuriuos dažnai bandome užglaistyti tiek savo gyvenime, tiek daiktuose, kurie mus supa.

Šis požiūris meta iššūkį visuomenės tobulumo ir perteklinio vartojimo normoms. Atskleisdamas „paslėptą“ grožį, Donatas kalba apie gilesnį, pasąmoningą autentiškumo ilgesį pasaulyje, kuriame dažnai slepiamės po kaukėmis. Jis mano, kad didžioji dalis šiuolaikinio vartojimo – ar tai būtų daiktai, santykiai ar priklausomybę sukeliančios medžiagos – kyla iš nuslopinto tiesos troškimo. Jo kūryba siekia sugriauti mus įkalinančius kultūrinius kodus, susitinkant akis į akį su mūsų pačių autentiškumu.

Tvarumas – gyvenimo būdo pagrindas

Donatui tvarumas yra ne tik ekologiška praktika ar medžiagų perdirbimas – tai esminis pokytis suvokime. Tikrasis tvarumas prasideda nuo savęs supratimo, pagrindinių savo elgesio priežasčių atpažinimo ir sprendimų ieškojimo. Šis gilesnis supratimas veda prie labiau apgalvotų pasirinkimų, kaip gyvename ir kuriame.

„Esu kūrėjas, dirbantis su medžiagomis, kurios dažniausiai yra laikomos atliekamos, išmestos ar nebereikalingos. Mano kūrybos filosofija – išlaikyti šių žaliavų natūralias ir organiškas formas, nekeičiant jų esmės, bet išryškinant natūralų jų grožį”, – teigia D. Šopis.

Medieną autorius renka iš atliekų aikštelių, o pati kūryba gimsta iš to, ką tuo metu turi. Šis, iš pažiūros, ribotas medžiagų pasirinkimas verčia ieškoti sprendimų bei naujų požiūrio kampų, suteikia galimybę išlaisvinti kūrybinį potencialą. „Per savo darbą noriu pabrėžti, kad tai, kas mūsų suvokime gali atrodyti kaip „nereikalinga” ar „netinkama”, iš tikrųjų gali būti puikiai pritaikoma kūrybos kontekste. Kiekviena mano naudojama žaliava yra vietinės kilmės, o tai padeda palaikyti sąsają su vietine gamta ir kultūra. Tikiu, kad per vizualiąją kūrybą galima paveikti ne tik požiūrį į aplinką, bet ir į save”, – sako autorius.

Permąstyti ir prisijungti

Donato Šopio kūryba yra daug daugiau nei estetiški kūriniai; tai filosofinė kelionė į gamtos širdį ir mūsų santykį su ja. Jo kūrybinis procesas – tai nuolatinis dialogas su jo naudojamomis medžiagomis, leidžiantis kurti kūrinius, kurie rezonuoja su autentika, grožiu ir prasme. Išnaudodamas gamtos netobulumus ir neapdorotumą, Donatas primena mums, kad reikia susijungti su tikruoju savimi ir mus supančia aplinka:

„Mes esame vertingi tokie, kokie esame, ir turime visus įrankius bei galimybes kurti tai, ko trokštame. Gamta pati padiktuoja mano kūrinių dizainą – natūralios formos veda kūrybinį procesą, tačiau būtent tas procesas atveria naujas dizaino galimybes ir variacijas, kurių iš pradžių nepastebi”.

Didėjančio atotrūkio ir vartotojiškumo laikais jo darbai kviečia stabtelėti, apmąstyti ir įsitraukti į gilesnes tiesas apie save ir pasaulį, įkvėpti suvokimo pokytį ir sugrįžti į subalansuotą, harmoningą egzistenciją, kur menas, gamta ir žmonija kuria vieningai.

„Dėl šios priežasties pasirinkau nedirbti užsakymų principu. Man svarbu skatinti žmones ieškoti ir atrasti savo neišreikšto potencialo – tai tarsi užsidėti „naujus akinius” ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Toks požiūris yra artimas ir žiediškumo bei „closed loop” modeliams, kur vertė kuriama iš to, kas jau egzistuoja, ir kas gali būti pritaikyta dar kartą naujame kontekste”, – mąsto D. Šopis.

Straipsnis: https://zurnalaslizdas.lt/donatas-sopis-ikvepimas-is-gamtos-intuicija-ir-tvari-kuryba/

Viskas prasidėjo 2024 metų vasarą, kai, važiuodamas motoroleriu per Kauną, pastebėjau didelę betono krūvą. Tai nebuvo įprasta statybinės medžiagos sankaupa – tai buvo tarytum „Betono kapinės“: suirę, sutrupėję, aptrupėję betono luitai su iš po paviršiaus kyšančiais surūdijusios armatūros strypais. Tos netaisyklingos, tarsi laiko ir aplinkos paveiktos formos mane sujaudino. Jos atrodė lyg nebylus įrodymas, kad net ir kietos, tvirtos medžiagos yra pažeidžiamos.

 

Ši mintis ilgam išliko mano galvoje. Ji periodiškai sugrįždavo, primindama apie save, kol vieną dieną nusprendžiau vėl sustoti prie tos vietos. Nulipau nuo motorolerio ir nuėjau pasikalbėti su apsauginiu. Jis maloniai nukreipė mane pas atsakingą asmenį, galintį suteikti daugiau informacijos.

 

Nuvykęs ten, paklausiau, kas tai per betono krūva. Sužinojau, kad tai brokuoti betono gaminiai – gamybos likučiai, neatitinkantys kokybės standartų ir todėl tapę nebereikalingais. Jie buvo palikti laukti, kol atvyks speciali technika, susmulkins juos ir atskirs metalinę armatūrą nuo betono. Pasidalinau su tuo asmeniu savo idėja. Papasakojau apie norą pritaikyti žiedinės ekonomikos principus, apie kūrybos galią kurti vertę iš to, kas tradiciškai laikoma bevertėmis atliekomis.

 

Man buvo svarbu parodyti, kad net ir pramonės įmonei galioja kūrybinis požiūris – tai gebėjimas pamatyti galimybę ten, kur kiti mato tik nuostolį ar broką. Paprašiau kelių betono gabalėlių eksperimentams. Jis be didelių klausimų sutiko, nors jo reakcijoje buvo juntamas nuostabaus smalsumo ir nesupratimo derinys.

 

Grįžęs namo, pradėjau galvoti, kokia forma galėčiau išreikšti šį netikėtą potencialą. Betonui būdingas tvirtumas, sunkumas ir brutalumas. Natūraliai gimė noras sukurti kontrastą: suteikti jam trapumo, lengvumo pojūtį, kartu nepametant jo galingos prigimties. Bet kaip tai padaryti? Pradėjau galvoti apie stiklą – medžiagą, kuri atrodo trapi, pažeidžiama, bet kartu yra stebėtinai stipri ir nepakeičiamai svarbi šiuolaikinėje pramonėje.

 

Nuvažiavau į kelias stiklo gamybos ir apdirbimo įmones. Ir ten pamačiau jau matytą vaizdą, tik su stiklu: pilni konteineriai stiklo ir veidrodžio šukių, atliekų, kurios buvo pasmerktos utilizavimui. Ypač nustebino akimirka, kai pamačiau, kaip dideli, vizualiai tvarkingi stiklo lakštai buvo tiesiog metami į konteinerius.

 

Paklausiau ten dirbančio specialisto, kodėl stiklas, kuris atrodo tinkamas naudoti, yra išmetamas. Jis paaiškino, kad sandėliavimo kaštai yra didesni nei galimybė rasti naują pritaikymą tokioms atliekoms. Pasidalinau savo idėja apie betono ir stiklo sintezę. Jis mielai sutiko padovanoti dalį išmetamo stiklo. Po kelių savaičių grįžau jo pasiimti.

 

Mano dirbtuvėse gulėjo dvi kontrastingos medžiagos: sunkus, brutaliai netobulas betonas ir trapus, elegantiškas stiklas. Niekur neskubėjau, leidau joms pačioms atsiskleisti per savo formas, paviršiaus faktūras ir natūralų atsitiktinumą. Pradėjau matyti viziją: gaminiai, kurie kelia klausimus apie grožį, tobulumą, ribas ir priėmimą.

 

Norėjosi gyvybės ir spalvų. Paprašiau sesės ir jos dukros, kad ant kai kurių gaminių nupieštų personažus iš senų animacinių filmukų. Rezultatas mane pribloškė: stiklo ir betono derinys staiga įgavo charakterį. Linijos ir spalvos išryškino organines, natūralias gaminių formas, suteikė joms šilumos ir savito įvaizdžio.

 

Tada supratau: tai ne tik medžiagos, ne tik dizainas. Tai dialogas su pačia realybe, kuri mus moko priimti netobulumus ir juose atrasti unikalumą. Tai pasipriešinimas nusistovėjusiems grožio standartams ir kvietimas pamatyti vertę ten, kur dažnas mato tik defektus. Kaip ir mes patys, šie gaminiai yra nepakartojami savo netobulumais. Ir kartais, leidus jiems tiesiog būti savimi, gimsta neįprasta, bet tikra harmonija.

Menas ir medžiaga: kūrybinis dialogas su žaliava

Kūryba nėra tik apie tai, kaip mes kuriam, bet ir apie tai, kaip mes bendraujame su medžiagomis, iš kurių kuriame. Kaip matom žaliavos išgavimo galimybes, trūkumus ir ‘trūkstamą’ sisteminės grandinės dalį.

Kiekviena forma/dizainas yra padiktuojama pačios žaliavos. Organinės formos atspindi gamtos procesus ir tam tikrus dėsnius vykstančius gamtoje. Tai lyg ‘chaosas’ susiduriantis su ‘tvarka’. Chaotiškumas ir tvarka, sudėtingumas ir paprastumas, natūralumas ir dirbtinumas – visa tai sukuria kontrastą, kuris leidžia atskleisti kūrinio grožį. Tai leidžia stebėtojui patirti kūrinį ne tik vizualiai, bet ir emocionaliai, nes kontrastas skatina mūsų smegenis mąstyti ir suvokti informaciją naujais būdais. Tai bendras Žmogaus ir Gamtos kūrinys. Tvariojo/Samoningo meno procesas yra dialogas tarp kūrėjo ir medžiagos. Kūrėjas stebi, kaip medžiaga reaguoja į jo veiksmus ir prisitaiko prie jos atsakymų. Tai nuolatinis mokymasis kuris leidžia kūrėjui pamatyti save ir savo kūrybą nauju būdu.

Tai yra procesas, kuriame negali tikėtis gauti konkretaus rezultato. Vietoj to, turi būti atviras stebėjimui ir pokyčiams, kurie atsiranda per kūrybinį procesą. Tai reikalauja kantrybės, atsidavimo ir nuolatinio mokymosi.

Kuriant, svarbiausia ne tai, ką mes galime priversti medžiagą daryti, bet tai, ką mes galime išmokti iš jos. Kiekviena medžiaga turi savo paties būdą reaguoti į mūsų veiksmus, ir tai gali mums daug pasakyti apie save ir apie pasaulį aplink mus.

Savęs, savo patirčių, išgyvenimų refleksija sukuria naują kūrinį. Tik priimant ir analizuojant savo patirtis, jas suprantant ir suvokiant, gali rastis kažkas naujo. Savo darbuose noriu parodyti natūralų grožį, tikrumą, kurį esame „paslėpę” po daug kaukių. Šis užmaskavimas sukelia pasekmes, perteklinį vartojimą – daiktų, santykių, maisto, priklausomybes keliančių medžiagų ir t.t. Visa tai dėl užgniaužto tikrumo, kuris nori išreikšti save. Tai pasąmoninis alkis, kurį sunku tiksliai identifikuoti.

Savo gaminiuose tai atskleidžiu, nemaskuodamas jų „defektų”, „pažeidimų” užklijuotų „netinkamų naudoti” etikečių. Atskleidžiant ir parodant tai, priartiname suvokimą prie mūsų pačių, nes per tai galime pamatyti save. Tai unikalumo/tikrumo ženklas… kurio iš pasąmonės mes norime. Pamačius, atskleidus ir sulaužius nusistovėjusius tam tikrus kultūrinius „kodus”, kurie mus tarsi įkalina tam tikrame kalėjime, prasideda tikrasis: tvarumas, ekologiškumas, žiediškumas.
Pokytis prasideda nuo mūsų pačių suvokimo apie save. Tai yra priežasčių, pačių ‘šaknų’ matymas.

Žiūrint į gamtos raštus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Mus teigiamai veikia pasikartojantys gamtos raštai, arba fraktalai. Esame instinktyviai linkę reaguoti į gamtos fraktalus, o žiūrėjimas į juos mažina emocinę įtampa.