Menas ir medžiaga: kūrybinis dialogas su žaliava

Kūryba nėra tik apie tai, kaip mes kuriam, bet ir apie tai, kaip mes bendraujame su medžiagomis, iš kurių kuriame. Kaip matom žaliavos išgavimo galimybes, trūkumus ir ‘trūkstamą’ sisteminės grandinės dalį.

Kiekviena forma/dizainas yra padiktuojama pačios žaliavos. Organinės formos atspindi gamtos procesus ir tam tikrus dėsnius vykstančius gamtoje. Tai lyg ‘chaosas’ susiduriantis su ‘tvarka’. Chaotiškumas ir tvarka, sudėtingumas ir paprastumas, natūralumas ir dirbtinumas – visa tai sukuria kontrastą, kuris leidžia atskleisti kūrinio grožį. Tai leidžia stebėtojui patirti kūrinį ne tik vizualiai, bet ir emocionaliai, nes kontrastas skatina mūsų smegenis mąstyti ir suvokti informaciją naujais būdais. Tai bendras Žmogaus ir Gamtos kūrinys. Tvariojo/Samoningo meno procesas yra dialogas tarp kūrėjo ir medžiagos. Kūrėjas stebi, kaip medžiaga reaguoja į jo veiksmus ir prisitaiko prie jos atsakymų. Tai nuolatinis mokymasis kuris leidžia kūrėjui pamatyti save ir savo kūrybą nauju būdu.

Tai yra procesas, kuriame negali tikėtis gauti konkretaus rezultato. Vietoj to, turi būti atviras stebėjimui ir pokyčiams, kurie atsiranda per kūrybinį procesą. Tai reikalauja kantrybės, atsidavimo ir nuolatinio mokymosi.

Kuriant, svarbiausia ne tai, ką mes galime priversti medžiagą daryti, bet tai, ką mes galime išmokti iš jos. Kiekviena medžiaga turi savo paties būdą reaguoti į mūsų veiksmus, ir tai gali mums daug pasakyti apie save ir apie pasaulį aplink mus.

Savęs, savo patirčių, išgyvenimų refleksija sukuria naują kūrinį. Tik priimant ir analizuojant savo patirtis, jas suprantant ir suvokiant, gali rastis kažkas naujo. Savo darbuose noriu parodyti natūralų grožį, tikrumą, kurį esame „paslėpę” po daug kaukių. Šis užmaskavimas sukelia pasekmes, perteklinį vartojimą – daiktų, santykių, maisto, priklausomybes keliančių medžiagų ir t.t. Visa tai dėl užgniaužto tikrumo, kuris nori išreikšti save. Tai pasąmoninis alkis, kurį sunku tiksliai identifikuoti.

Savo gaminiuose tai atskleidžiu, nemaskuodamas jų „defektų”, „pažeidimų” užklijuotų „netinkamų naudoti” etikečių. Atskleidžiant ir parodant tai, priartiname suvokimą prie mūsų pačių, nes per tai galime pamatyti save. Tai unikalumo/tikrumo ženklas… kurio iš pasąmonės mes norime. Pamačius, atskleidus ir sulaužius nusistovėjusius tam tikrus kultūrinius „kodus”, kurie mus tarsi įkalina tam tikrame kalėjime, prasideda tikrasis: tvarumas, ekologiškumas, žiediškumas.
Pokytis prasideda nuo mūsų pačių suvokimo apie save. Tai yra priežasčių, pačių ‘šaknų’ matymas.

Žiūrint į gamtos raštus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Mus teigiamai veikia pasikartojantys gamtos raštai, arba fraktalai. Esame instinktyviai linkę reaguoti į gamtos fraktalus, o žiūrėjimas į juos mažina emocinę įtampa.