Orbita
NR. 009
Tai skulptūriška šviesos instaliacija, gimusi iš seno, apleisto inžinerinio elemento. Betoninis žiedas, dar neseniai buvęs tiesiog kanalizacijos ar kitos sistemos detale, dabar tampa ciklo simboliu – judesio, miesto gyvenimo, atliekų pavertimo šviesa. Konstrukciją perveria plieninis armaturos strypas, kuris įrėminą formą, ir tarsi įjungia naują jos orbitą – šį kartą ne po žeme, o meno kontekste. Jo viršūnėje -minimalistinė lemputė, tarsi uždeganti naują įdėją: iš nieko galį kiltį viskas. Tai šviesa, kuria atneša perdirbimas, permąstymas ir dizainas. Ant betono like grafiti ženklai – tai miesto balsai, nesutvarkytos istorijos, atsitiktinės emocijos, likusios kaip miesto odos randai. Objektas stovi tarsi sustojęs laike, bet kartu jis šviečia – šiuolaikiškai, drąsiai, nepatogiai.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Žiedų junginys
NR. 005
Šis objektas – tai dvi susikertančios betono arkos, sukurtos iš ‘brokuotų’ šulinio žiedų, kadaise galėjusių būti funkcinėmis miesto infrastruktūros detalėmis. Dabar jos perinterpretuotos į skulptūrinę stalo koją, ant kurios laikosi minimalistinė stiklinę plokštūmą. Šulinio žiedai paprastai siejami su miesto požemių sistemomis – nematomais, bet esminiais tinklais, kurie laiko miestą „gyvą“. Čia jie atgimstą naujame kontekste. Žiedų formą kurią begalybės ar nenutrūkstamo judėjimo įspūdi – tarsi miestiečių gyvenimo ratas. Suglaustos arkos simbolizuoja jungtį tarp funkcijos ir estetikos, tarp praeities paskirties ir dabarties vizijos. Matomi grafičiai, dažų likučiai ir betono tekstūra kalba apie miesto gatvę, sienas, požemius – apie autentiška, neperdirbtą urbanistinį paveldą. Stiklo paviršius viršuje – lengvas, skaidrus, tarsi priešprieša betonui. Tai suteikia baldui balanso: masė ir skaidrumas, jėga ir šviesa. Tokia forma tinka tiek kaip interjero akcentas, tiek kaip funkcinis stalas, o kartu tampa ir meniniu pareiškimu. Tai miesto fragmentas, kuris gavo antrą kvėpavimą. Jis kviečia pažvelgti į mus supančia aplinką kitaip – net tai, kas buvo po žeme, gali tapti kūrybos pamatu. Tai ne tik baldas – tai urbanistinis manifestas, pasakojantis apie miesto virsmą ir žmogaus santykį su erdve.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Dramblys
NR. 003
Rožinis dramblys – legendinis Kauno gatvės meno kūrinys. Jis gimė iš paprasto tago – „Deima + Arūnas“, kažkieno palikto ant betoninės E. Ožeškienės gatvės tvoros. Įprastu požiūriu šis užrašas, kaip dauguma kitų, gali būti pavadintas terlione, netvarka, miesto tarša. Tačiau pažvelgus kitu kampu ir įsižiūrėjus atidžiau – tai spinduliuoja mielus, teigiamus jausmus. „Rožinius jausmus”, kaip pasakytų kūrinio autorius V. Jakas, 2014 metais šalia įamžintų įsimylėjėlių vardų nutapęs dramblį. Šis Rožinis dramblys įkūnija meilę, didelį švelnumą ir šiltus rožinius jausmus.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Miesto šviesa
NR. 015
Miesto šviesa – tai šviestuvas, kuriame susilieja urbanistinė materija ir egzistencine šiluma. Jo pagrindas – betono blokelis, kažkada buvęs miesto riboženkliu ar kliutimi, dabar pakeltas į naują buvimo formatą. Neidealus, įskilęs, bet autentiškas. Jo paviršiuje – grafičių ženklai, lyg balsai iš požeminių tunelių, kur tikras miestas kvepuoja. Iš šio betono išauga plonas, vertikalus strypas-tarsi laikas ar mintis, kylanti i viršu. Jo viršuje – šiltos šviesos rutulys, lyg švelniai rudai švytinti saulė. Jos spinduliai neįkyrus, ne demonstratyvūs – jis nėra dekoratyvus objektas, o tylus prisiminimas apie dieną, apie gyvenimo trapumą ir grožį. Tai ne šviestuvas – tai gyvenimo fragmentas. Jis nekalba apie tobulumą, bet apie išlikimą, apie tai, kad kiekviena detalė, net ir atrodytų nereikalinga, turi galimybę transformuotis. Ne iš naujo sukurta, o išgelbėta – ši konstrukcija kalba apie žaliavų tausojimą ne kaip tendencija, bet kaip buties dali. Šis kurinys – tai priminimas, kad net šiurkšciausioje medžiagoje galima rasti šviesą. Kad grožis atsiskleidžia ne paviršiuje, o istorijoje, kurią jis su savimi neša. Miesto šviesa šildo ne tik erdvę, bet ir primena, kad gyventi galima kitaip.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
NE IŠ NAUJO. IŠ TO, KAS YRA. KAS NEMATOMA.
Kolekcija iš žaliavų, kurios jau egzistavo.
Ši kolekcija sukurta ne iš naujai gamintų medžiagų. Ji sudėta iš to, kas liko. Iš to, kas dažnai laikoma nereikalingu – betono likučiai, nuskilę stiklai, gatvės fragmentai, konstrukcinės detalės, buvusios nematomos. Čia niekas nekeičiama. Nepjaustoma, neperlydoma, nešlifuojama iki neatpažįstamumo. Tai ne dizaino invazija, o jungimas. Sujungiam tai, kas jau turi formą, tekstūrą, istoriją.
GATVĖ + ŠVARA
Ši kolekcija – gatvės meno energija įnešta į sterilią erdvę. Tai kontrasto estetika, kuri neverčia rinktis tarp „gražu“ ir „nepatogu“.grafičio pulsas, miesto kvėpavimas, gatvės briaunų poetika. Betonas čia nebe šaltas – jis kalba, jis prisimena, jis pulsuoja. Tai – kūnas, kuriame gyvena laikas. Forma, kurioje palikta žinia. Brutalumas ne trukdo – jis įžemina. Miesto chaosas tampa vizualiniu grynuoliu, kai įvedamas į švarią, rafinuotą erdvę. Tai lyg purvinos rankos baltoje galerijoje – ir būtent todėl žinutė sklinda aiškiai.
MEDŽIAGŲ KALBA
Tai – ne perdirbimas, o perpanaudojimas. Žaliavos nekeičia savo esmės – jos įgauna kitą vaidmenį. Tai, kas buvo grindinys, tampa paviršiumi. Tai, kas laikyta atlieka – tampa estetiniu centru. Betonas – ne problema, o balansas. Stiklas – ne trapumas, o autentiškas ženklas, kad kažkas gyventa. Masė, svoris, trūkumas – čia tai, kas kuria stabilumą ir charakterį.
MIESTE – KAIP MIŠKE.
Griuvėsiai, likučiai, skaldytas betonas – čia kaip nukritę lapai. Ne šiukšlės, o naujos formos pradžia. Kaip lapai dirvoje, jie suyra, maitina, tampa pagrindu kažkam naujam. Taip ir šitos medžiagos – ne baigtis, o virsmo taškas. Tyliai, be reklamos, jos leidžia gimti kitai estetikai. Kitam suvokimui. Ir galbūt – kitam santykiui su pačiu savimi.
SĖKLA IR PAMATAS
Ši kolekcija – tai požiūrio sėkla. Kai ją pasėji – auga kitoks matymas. Matymas, kad vertė nėra kaina. Grožis nėra sterilumas. Nauja nebūtinai geriau. Tai kvietimas matyti ne pabaigą, o galimybę. Kiekvienas objektas – kaip dirvos fragmentas, kur gali augti nauja estetikos kultūra.
PAPRASTUMAS = TVARUMAS
Efektyvumas čia reiškia paprastumą. Mažiau apdirbimo = mažiau energijos = daugiau prasmės. Tai – dizainas be pertekliaus. Tvarumas be deklaracijų, grožis be filtrų. Ne pjaustom, ne klijuojam, ne formuojam pagal savo taisykles. Leidžiam medžiagai kalbėti. Sujungiam. Ir paliekam gyventi.
NEPATAISYTA, O PRIIMTA
Kiekvienas kūrinys – tai ne taisymas, o priėmimas. Ne pavertimas tobulu, o pabrėžimas netobulo. Kaip žmogus – su viskuo, ką nešiojasi. Kaip miestas – su randais, triukšmais ir istorijomis. Tai – estetinė atjauta, sujungta su funkcija.
Ne PABAIGA, o naujo PRADŽIA
Tai kolekcija, bet kartu – judėjimas. Tai objektai, bet kartu – pozicija. Tai ne medžiagų pabaiga – tai jų naujo gyvenimo pradžia. Kaip lapas dirvoje, kuris leidžia išdygti viskam, kas dar tik bus.
Kaladėlės
NR. 007
Ši instaliacija žaismingai balansuoja tarp atsitiktinumo ir konstrukcijos. Betoninės kaladėlės, tarsi atsitiktinai išmėtytos ant grindų, įgauną naują prasmę vos tik virš jų įtvirtinamas struktūrizuojantis stiklo lakštas. Šis stiklas sujungia fragmentus į visumą, paversdamas juos nebe tik atliekomis ar likučiais, bet stalo pamatais – tarsi miesto pamatais, kuriuos sudaro tai, ką dažnai pamirštame ar nepastebime.
Kiekviena kaladėlė – tai unikali istorija. Vienoje jų atsiveria ryškiaspalvis Kauno miesto gatvės piešinys – naivus, bet gyvas, pilnas energijos arkliukas, tarsi vaikystės prisiminimas arba svajonė, užfiksuota betono paviršiuje. Kitoje – stilizuotos rankos, simbolizuojančios žmonių buvimą, veikimą, taiką, prisilietimą prie miesto audinio. Tai gestas, kuris sako: „Mes esame čia. Mes kuriame.“ Šviesa kuri primena apie nuolatini tikėjimą, net kur jo kartais pritrūksta…
Spalvos – ryškios, tiesioginė gatvės meno maniera. Rožinė, geltona, žydra – jos kontrastuoja su betono grubumu, tarsi bandytų jį atgaivinti, sušvelninti. O viską vainikuoja stiklas – permatoma riba tarp chaoso ir tvarkos, tarp žaismo ir funkcijos.
Tai kurinys apie miestą, kuris formuojasi ne iš didžiųjų monumentu, o iš mažų fragmentu – netobūlų, bet tikrų. Ir apie tai, kaip buitis, menas ir urbanistinė kultūra gali susilieti į vieną stalo formos manifestą.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Tunelis į save
NR. 016
Tai – unikalus objektas, jungiantis žaliavinę miesto architektūrą su asmeninės refleksijos momentu. Likusi betoninė perdanga ir atkurtas veidrodis balansuoja tarp brutalizmo estetikos ir jautraus pasakojimo. Panaudotas veidrodis -rastas, nuskilęs, turėjęs buti išmestas. Jo netobulumas tampa vertybę, įprasminą laikinumą, trapumą ir žmogišką netobulumą. Betoninis pagrindas išlaiko autentiškus tuneliu motyvus – grafičius, simbolius, ir piešinius, pažįstamus tiems, kurie yra ėje per miesto požemius, per gyvenimo užkulisius. Ertmėse atgyja gatvės balsai – krokodilas, raidės, linijos, kurios kalba apie kasdienį miesto triukšmą, spontanišką kūrybą ir laisvę. Veidrodis, kaip ir žmogus, įtvirtintas šiame masyviame fone -trapus, bet drąsus. Šis veidrodis kalba apie ryši tarp išorės ir vidaus. Tunelis į save – tai suaugusio miesto gyventojo momentas -savistabos, išgyvenimų, praeities žymių ir vis dar gyvos vidinės laisvės veidrodis.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Katinas
NR. 011
Ant stalo šypsosi turbūt žinomiausias Kauno katinas. Sutinkamas aibėje miesto vietų ant sienų ir sienelių, vartų, bromų, skydinių ir bortelių. Katino išraiška – mieguista, atsipalaidavusi – perteikia švelnią ironiją ir iškalbingą tylą. Kaip ir pats Kaunas, šis katinas iš pirmo žvilgsnio atrodo tylus, bet slepia kūrybingą energiją. Simbolizuoja miesto laisvę ir savitą dvasią, pogrindinių menininkų bendruomenės identitetą bei ramybę kasdienybės chaose.
Tačiau po šiuo dideliu ir ryškiu ramybės veidu, betono luite yra skylė. Ji tarsi ola, kurioje savo naštą gabena šiuolaikinis Sizifas kūrinio autorius – Morfai).
Grubus betono luitas – modernaus Sizifo akmens atitikmuo. Čia akmuo tampa simboline gyvenimo naštos forma, kūrybinio proceso, pastangų ir atkaklumo metafora o kartu – savitai žmogišku objektu, ant kurio katinas… ilsisi.
Ši detalė kviečia žiūrovą interpretuoti: galbūt mūsų Sizifas jau susitaikė su savo užduotimi? O gal atrado ramybe net beprasmybėje?
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Byvis ir Tešlagalvis
NR. 002
Staliukas „Byvis ir Tešlagalvis“
Tai vienas pirmųjų mano darbų – tarsi atspirties taškas visai kolekcijai. Objektas sukurtas iš nuskilusio, aptrupėjusio betoninio šulinio žiedo, kuris buvo atrastas ir prikeliamas naujam gyvenimui.
Metalinės plokštelės įleistos į betono pagrindą ne tik suteikia jam papildomo stabilumo, bet ir vizualiai įveda industrinio tvirtumo pojūtį. Tamsinto stiklo paviršius subtiliai atkartoja šulinio apvalumą, tačiau kampai – sąmoningai nupjauti asimetriškai. Tai įneša netikėtumo, „tvarkingos netvarkos“ pojūtį, kuris leidžia objektui organiškai įsilieti į bet kokią aplinką. Stiklas lengvai nusiima, todėl objektas lieka ne tik skulptūriškas, bet ir funkcionalus.
Rožinė spalva – tarsi vizualus saldainis: minkšta, šilta, nostalgiška. Ji kontrastuoja su betono griežtumu, suteikdama žaismingumo ir vizualinio lengvumo. Ant betono ranka nupiešti personažai Byvis ir Tešlagalvis – klasikiniai devintojo dešimtmečio „bepročiai“ – atkeliauja čia Dovilės Šopytės dėka. Jų veidai ne tik kuria ryškią estetinę liniją, bet ir kviečia sugrįžti į paauglystės laikus, kur viskas buvo kiek paprasčiau ir daug garsiau.
Šis objektas jungia tai, kas „rasta“, su tuo, kas sąmoningai „sukurta“. Tai ne tik baldas – tai emocinė kapsulė, kuri talpina nostalgiją, ironiją ir miesto kultūros sluoksnius viename betoniniame gabale.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.
Urbanistinis kiauliukas
NR. 010
Staliukas ‘Urbanistinis kiauliukas’ gimė iš miesto likučių, betono bloku, likusiu nuo statybu proceso, kuriems suteikta nauja funkcija ir prasmė. Tai brutali ir kartu žaisminga urbanistinio dizaino interpretacija, kurioje susiduria tvarumas, menas ir simbolika.
Vieną iš betono atramų puošia ryškiai rožinis grafiti stiliaus paršelis, važiuojantis ant riedlentės – laisvės, maišto ir gyvybės simbolis. Tai aliuzija į veganizmo filosofija, kur gyvūnas nėra maisto objektas, o aktyvus veikėjas, turintis teisę egzistuoti. Šalia jo – spontaniški žymėjimai, miesto tekstūros, atsitiktiniai sluoksniai spalvų ir laiko. Grudinto stiklo apskritas paviršius lengvai plūduriuoja virš šios masyvios bazės – lyg kontrastas tarp skaidrumo ir chaoso, tarp pramonės atliekų ir naujo dizaino objekto. Kiekvienas blokas -unikalus, nepakartojamas, su savo istorija ir randais. Tai ne tik baldas – tai miesto fragmentas, tapęs pasakojimu.
*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.