Nusprendžiau atvaizduoti Kauno gatvės grafiti kultūrą, kuri turi savo unikalią kalbą ir vizualinę išraišką. Pajaučiau, kad tai tam tikra laisvė – be stilių, be madų, be tendencijų. Tai chaosas, kuris kartu turi savo tvarką. Vizualizavau, kaip interjere atsiskleistų produktas, kuriame organinės formos susilieja su griežtumu, o stiklas suteikia aiškumą ir struktūrą. Grafiti piešiniai – tai drąsi išraiška, suteikianti charakterio ir gyvybės. Tai laisvės manifestas, peržengiantis nusistovėjusias normas, stilius ir įpareigojimus.
Toks požiūris laužo ribas ir tuo pačiu kuria naują supratimą apie grožį. Jis kviečia žiūrovą susimąstyti: kas jam yra gražu? Kas formuoja jo suvokimą apie estetiką? Ar tai, kas vadinama tobula forma, yra objektyvus standartas, ar tik per laiką susiklosčiusi dogma? Ar grožį kuria brangios medžiagos, ar pats požiūris, kontekstas ir idėja? Ar tendencijos, ateinančios iš išorės, yra vertingos ir tvarios, ar tai tik laikinas vartotojiškas impulsas?
Kelti tokius klausimus reiškia praplėsti suvokimo ribas ir suprasti: ar aš renkuosi, ar mane pasirenka?
Betonas, kaip medžiaga, yra sunki, brutali ir tvirta, tačiau turi dvi puses. Tai dualumo principas: diena ir naktis, gėris ir blogis, tvarka ir chaosas. Mano tikslas buvo išnaudoti tiek griežtąsias, tiek minkštąsias betono ir stiklo savybes. Svoris tapo vizualine kalba, o jo masė – išraiškos priemone. Blokas, kuris atrodo krentantis, yra stabilizuojamas plokštelės ar strypo – subtilus balansas tarp griuvimo ir atramos. Tai metafora gyvenimui, kur stabilumo ir chaoso pusiausvyra yra esminė.
Stiklas… Ar smulkus įbrėžimas, nuskilęs kampas ar atitrūkęs fragmentas iškart tampa atlieka? O gal „tobulumą“ laužančios deformacijos gali atverti naują estetikos dimensiją? Ar defektas negali tapti naujo dizaino sprendimo pradžia? Keičiant požiūrį į žaliavas, galima sukurti naują vertę – atrasti grožį netikėtume, priimti jį kaip unikalumo dalį, o ne kaip broko ženklą.
Dirbdamas su medžiu ir betonu supratau, kad tikrasis efektyvumas ir grožis gimsta tada, kai leidžiama medžiagoms kalbėti pačioms. Svarbiausia jų neslėpti ir nebandyti išgryninti pagal dirbtinius standartus, o atskleisti tikrąją esmę.
Nekeisti žmonių pagal save, bet padėti jiems atsiskleisti ir būti savimi…
Kurdamas matau platesnį vaizdą – tai ne tik apie pačias žaliavas, bet ir apie visą gamybos grandinę. Pamačiau, kiek daug neišnaudotų resursų yra aplink mus. Kur viena pusė turi perteklių, kita turi trūkumą. Tai milžiniškas potencialas, kuris lieka neišnaudotas dėl susiformavusių standartų ir įpročių. Sandėliavimo kaštai tampa didesni nei utilizavimo, tačiau kas, jei vietoj švaistymo būtų kuriamos mainų ar perdirbimo platformos? Kur įmonės galėtų prekiauti perteklinėmis žaliavomis už protingą kainą, o ne tiesiog jas sunaikinti?
Ši mintis mane paskatino veikti. Nuvažiavau į vieną iš Kauno stiklo įmonių, kad pasiteiraučiau apie stiklo atliekas. Ten dirbantis vyras atvirai pasakė: „Iš tiek stiklo, kiek pas mus lieka, būtų galima pastatyti du didžiulius namus, bet niekam to nereikia…“ Tai buvo tarsi ženklas.
Dar viena situacija tai tik patvirtino. Kai paruoštus stiklus nuvežėme grūdinti, vadybininkė informavo, kad darbuotojas, palaikęs juos atliekomis, išmetė viską į stiklo konteinerį. Tai buvo savotiškas nusivylimas, bet kartu ir suvokimas, kaip stipriai suformuotas požiūris į „nekondicines” medžiagas kaip bevertes.
Ir pagaliau atėjo piešimo etapas. Grafiti meistras Ramūnas sutiko įgyvendinti mano viziją. Atsirinkome Kauno miesto grafiti stilius, pradėjome darbą. Procesas buvo kupinas pokyčių. Ką įsivaizdavau, ne visada atitiko realybę, bet tai tik atvėrė dar daugiau galimybių. Po pirmojo grafiti išpaišyto bloko pradėjau vizualizuoti, kaip jis atrodys sterilioje, modernioje erdvėje. Kontrastas tarp urbanistinio chaoso ir minimalistinės aplinkos sukūrė naują prasmę, gyvybę ir savitą estetiką.
Supratau, kad neužtenka tik sukurti produktą – reikia galvoti apie kontekstą. Kur jis bus, kaip jis atsiskleis. Kaip sakoma: „kūrinys garaže gali atrodyti kaip šiukšlė, bet meno galerijoje – kaip meno kūrinys.”
Taip gimsta ne tik produktai, bet ir naujas požiūris į tai, kas vertinga.