





Šis stalas sukurtas iš labai senų ąžuolinių balkių, rastų draugo močiutės name Vilijampolėje. Tai mediena, kuri daugelį metų buvo šio namo dalis – sugėrusi laiką, žmonių balsus, kvapus ir gyvenimus. Joje liko viso to pėdsakai – įtrūkimai, spalvos.
Apačioje palikau kelis senuosius vinis – sąmoningai, kaip priminimą apie autentiškumą ir atsargumą: kad kiekvienas daiktas turi savo istoriją ir nereikia jos slėpti.
Viršų dengia skaidraus stiklo plokštė, kuri leidžia matyti visą medžio paviršių, tarsi sustabdytą laiką. Dvi stiklinės atramos, šiek tiek pakreiptos, sukuria kontrastą – tarp seno ir naujo, gamtos ir žmogaus, stabilumo ir trapumo.
Balansas