





Šį staliuką galima skaityti kaip fosilijos pėdą.
Natūralūs raštai, gumbai ir tekstūros formuoja paviršių, kurį kūrė ne ranka, o laikas. Kai kur čia gyveno kirminai – jų palikti takeliai iki šiol matomi, tyliai įrašyti medienoje. Šie ženklai nėra slepiami ar naikinami – jie tampa liudijimu apie buvusį gyvenimą.
Pati mediena atkeliavusi iš miesto. Kadaise pripažinta avarinės būklės, pašalinta iš savo vietos ir atsidūrusi stambiagabaričių atliekų aikštelėje – laukdama išnykimo. Tačiau buvo pastebėta, atpažinta, „apšviesta“ ir pamilta. Kartais tiek ir tereikia – pamatyti ir suteikti šviesos.
Paviršius padengtas bespalviu laku, kuris leidžia išsaugoti visą medienos žavesį ir kartu užtikrina, kad staliukas būtų praktiškas kasdieniam naudojimui. Nieko neužmaskuota, nieko neperdėta – medžiaga kalba pati.
Plonos metalinės kojos suteikia lengvumo ir tvirtumo pojūtį. Jos nekonkuruoja su pagrindiniu akcentu, o priešingai – dar labiau jį išryškina ir leidžia medžiui būti tuo, kuo jis yra.
Tai ne tik staliukas, bet ir išsaugota akimirka. Priminti, kad vertė dažnai jau egzistuoja – tereikia ją pamatyti.
Medžiagos:
• Medis
• Metalas
87
Ø 120x77x43cm
Valyti drėgna šluoste ir dulkių šluotele.