INSTALIACIJA „DIRVOŽEMIAI“

„Dirvožemiai“ – tai vizualus, patyriminis pasakojimas apie du pasaulius: Gamtos ir Civilizacijos.

Jie atrodo tolimoje priešpriešoje, tačiau iš tikrųjų veikia pagal tuos pačius principus – ryšį, mainus ir nuolatinį virsmą.
Instaliacijoje atskleidžiama, kad tiek gamtoje, tiek žmonių kurtame pasaulyje egzistuoja dirvožemis – terpė, iš kurios gimsta vertė.

Gamtoje tai žemė, samanų sluoksniai, šaknys, miceliumas.

Civilizacijoje – betonas, statybų likučiai, brokuotos medžiagos, žaliavos, kurias įprastai matome kaip atliekas.

Tačiau abiem atvejais dirvožemis yra pradžia.

Gamtos dirvožemis: ryšiai, kurie laikosi po paviršiumi.

Gamtos pusėje matomas tik paviršius – samanos, žemė, želdiniai ir triukšmas. Triukšmas tai dažų balionėliai, kuriuos galime pamatyti tik tyloje ir ko negalime matyti triukšme.

Tačiau po žeme slypi miceliumo tinklas – gamtos komunikacijų sistema, per kurią augalai dalijasi maistinėmis medžiagomis, informacija ir energija.

Tai gyvas, globaliai veikiantis tinklas, kuriame: nėra atliekų, viskas grįžta į ciklą, nėra atskirų vienetų – viskas priklauso vienas nuo kito.

Forma yra funkcionuojančio proceso pasekmė.

Šis modelis yra pamoka mums – ryšiai, mainai ir bendradarbiavimas kuria gyvybę.
Civilizacijos dirvožemis: tai, kas jau egzistuoja.
Betonas, mediena, stiklas, tekstilė, metalas, plastikas ir t.t.

Tai mūsų palikti sluoksniai, iš kurių taip pat gali augti gyvybė ir vertė.

Šioje pusėje matomi:
betono fragmentai – kaip naujas dirvožemis
armatūros tinklas – kaip civilizacijos miceliumas
realūs grybai augantys ant betono – gyvybės simbolis net nepalankioje terpėje
iš šių žaliavų sukurti objektai – derlius.

Tai įrodymas, kad bendradarbiaujant, jungiant disciplinas ir pamatant vertę atliekose, galime kurti tikras, funkcionalias sistemas bei produktus.

Dirvožemio „maistingumas“ priklauso nuo tinklo — nuo to, ar sujungiame žaliavas, procesus, disciplinas.
Tarp dviejų dirvožemių: žmogaus pėdsakas ir atsakomybė.
Tai sodo laistytuvas ir darbo pirštinė.

Simboliai, kurie kalba apie žmogaus vaidmenį:

Laistytuvas – kiekvienam dirvožemiui reikia priežiūros, ryšio, įdėto darbo.
Pirštinė – mūsų pėdsakas, gebėjimas formuoti, bet kartu ir įtakoti. Tai žmogiško įsikišimo įrodymas ir sąlyčio su gamta mažėjimas.

Čia atsiranda pasirinkimas: ar paliekame tik žymę, ar kuriame terpę vertės augimui,
sistemą, o ne vien objektą.

„Dirvožemiai“ nėra tik meninė kompozicija.

Tai modelis, kuris atskleidžia visą vertės kūrimo grandinę:

Zaliavų sluoksnis jau egzistuoja,
Tinklas jungiasi pats, kai susitinka žmonės ir idėjos,
Procesas gimdo formą, ir forma gimdo procesą.
Darbas, dialogas ir kūryba sukuria rezultatą.

Čia susilieja architektai, menininkai, gamyba, inžinerija, verslas ir bendruomenės.
Tai ne vien estetika – tai veikiantis modelis, rodantis, kaip galime sukurti vertę iš to, kas jau yra po mūsų kojomis.

Kvietimas jungtis

Ši instaliacija skirta ne tik žiūrėti – ji skirta pamatyti galimybę.
Suprasti, kad civilizacijos dirvožemis gali būti derlingas, jei jį laistome, jungiamės, dalijamės ir mokomės iš gamtos modelių.

Tai tramplynas kūrybai, bendradarbiavimui ir naujoms ekonominėms struktūroms, kur žiediškumas, efektyvumas ir tvarumas nėra kliūtis, o varomoji jėga.