NEMATOMI: pirmoji paroda – nuo betono iki sąmonės pokyčio.

Pirmoji „NEMATOMI“ paroda įvyko buvusiame Drobės fabrike – erdvėje, kuri jungia industrinį paveldą ir kūrybinį potencialą. Tai nebuvo tik paroda – tai buvo gyvas, daugiasluoksnis patyrimas, kuriame instaliacijos, garsas, objektai ir žmonės veikė kaip vientisas procesas.
Norėjau sukurti ne tik ekspoziciją, bet ir gyvą miesto patirtį – kur Kaunas tampa parodos dalyviu. Visa žaliava, naudota parodai – betono žiedai, stiklo fragmentai, grafičiai – buvo surinkta Kauno centre, 5 km spinduliu. Net grafičiai – gatvės meno sluoksniai su tikromis miesto istorijomis – buvo perkelti į ekspoziciją. Tai ne baltos sienos, o tikrumas, kuris šneka, kuris turi tekstūrą, sluoksnius ir gyvybę. Ši paroda laužo nusistovėjusius modelius, ištrindama ribas tarp dizaino, gatvės, meno ir žmogaus patyrimo.

Paroda buvo sukurta ne tam, kad objektai būtų tik stebimi – bet tam, kad žmonės patys juos įveiklintų. Betono objektai tapo tuščiu paviršiumi, kvietusiu palikti savo ženklą: piešti, tapyti, žymėti. Tai tapo veiksmo ir dalyvavimo metafora – vietoje stebėjimo atsirado įsitraukimas, vietoje baigtinio kūrinio – procesas. Norėjau, kad žmonės ne tik matytų vertę, bet ją patys sukurtų.

Atliekos, ženklai ir vertės perrašymas.

Vienas iš parodos simbolių – atliekų maišai su dolerio ženklais, širdelėmis, ikonografija. Tai ne tik objektas, bet ir klausimas: kas šiandien turi vertę? Ar tik tai, kas blizga, ar ir tai, kas likę nuo gamybos? Meilės ženklas ant atliekų maišo keičia suvokimą – vertė atsiranda iš konteksto, intencijos, požiūrio, o ne iš medžiagos kainos.

Garsas – tarp brutalumo ir švelnumo.
Viso renginio metu skambėjo techno muzika, kuri nebuvo atsitiktinis pasirinkimas. Tai – garsinis manifestas: brutalus ritmas, kuriame slypi švelnumas, griežta struktūra, kuri kviečia judėti, jausti, atpažinti save. Šis garsinis fonas pažadino ne tik erdvę, bet ir pačius objektus – suteikė jiems emocinį pulsą.

Televizorius kaip laiko portalas.

Tarp instaliacijų buvo ir senas televizorius, kuris transliavo visą projekto gamybos procesą. Tai buvo ne tik dokumentika, bet ir tiltas tarp nematomo darbo ir matomo rezultato. Tarp idėjos ir fizinės jos išraiškos. Tarp užkulisių ir scenos.

Gyva dovana – aukcionas vaikams.

Parodos eigoje prasidėjo gyvas aukcionas, kuriame buvo parduodami kūriniai, o visos surinktos lėšos paaukotos Kauno vaikų ir jaunimo užimtumo centrui. Tačiau pagrindinis tikslas nebuvo pinigai. Tikslas buvo parodyti galimybę – kad nuo vienos žvakės gali užsidegti tūkstančiai. Kad estetika gali tapti socialiniu impulsu.

Požiūris, kuris keičia viską.
Patys vaikai pamatė, kad net medžiaga, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo bevertė, gali virsti vertinga, jei tik pasikeičia požiūris. Tai išlaisvina – nuo vertinimo normų, nuo baimės, nuo „rėmų“, kas yra „gražu“ ar „vertinga“. Estetika čia atsiranda iš laisvės, o ne taisyklių.

Šis projektas gimė iš noro sujungti estetiką ir veiksmą. Ne tik parodyti, bet ir įveiklinti. Ne tik kalbėti apie problemas, bet kurti sisteminius sprendimus.

Tikras miestas – tikras menas.

Norėjau, kad tai būtų ne paroda baltoje galerijoje, o gyvas miesto fragmentas, perkeliamas į naują kontekstą. Visa žaliava – betonas, stiklas, grafičiai – atkeliavo tiesiai iš Kauno centro. Tai miesto sluoksniai, perrašyti į estetinę kalbą.

Veikianti estetika: kur grožis tampa sprendimu.

Tai ne tik estetinis eksperimentas. Tai – sprendimų platforma. Per estetiką čia atrandami nauji medžiagų įveiklinimo būdai, kuriami alternatyvūs vertės modeliai. Medžiagos neperdirbamos – jos perprasminamos.

„NEMATOMI“ parodo, kad žiedinis dizainas gali būti sąmoninga, kūrybinė praktika, o ne tik inžinerinis skaičiavimas.

Tai vizualiai artikuliuotas žiediškumo modelis, kur medžiagos nėra sunaikinamos, bet įgauna naują funkciją, formą ir tapatybę.

Vertės grandinės perrašymas.

Projektas perrašo vertės grandinę: tai, kas anksčiau buvo laikoma atlieka – tampa ištekliumi, istorija, emocinės vertės nešėju. Tai ne makiažas, o metodas. Per estetiką čia išryškėja tai, kas nematoma – sisteminiai trūkumai, bet ir potencialas kurti naują sąmoningumą.

Medžiagos jungia žmones.

Šis modelis veikia ne tik su daiktais – bet ir su žmonėmis. Projektas jungia skirtingas bendruomenes, kūrėjus, žiūrovus, gamintojus. Žaliava tampa socialiniu tiltu .

Ne paroda – modelis, veikiantis visur „NEMATOMI“ – tai tik pradžia. Projektas jau peržengia galerijos ribas. Jis vystomas toliau – realiame pasaulyje, su realiais likučiais, realiais žmonėmis.

Tai veikiantis modelis, kurį galima pritaikyti bet kur – nes visur yra gamyba, visur yra perteklius, visur yra galimybė.

Tai sistema, kuri transformuoja ne tik medžiagas, bet ir požiūrį.
Kai estetika tampa infrastruktūra tai dizainas, kuris ne tik gražus, bet ir funkcionalus kaip sistema. Tai pokytis, kuris kyla iš estetikos, bet pasiekia ekonomiką, švietimą, bendruomenes.

NEMATOMI“ – tai ne tik apie medžiagas. Tai apie klausimą, kurį jos sukelia. Apie vertės perrašymą, socialinį poveikį, asmeninį prisilietimą, sąmoningumo išplėtimą. Tai – modelis, kuriame estetika gimsta ne iš naujo produkto, o iš naujo santykio su tuo, kas jau egzistuoja.

Kodėl grafičiai atsirado ant mano kūno.

Tai nebuvo atsitiktinis estetikos gestas. Nusprendžiau išsipaišyti grafičių ženklus, kurie buvo ir ant parodos objektų, nes norėjau parodyti, kad nuo to nesiskiriu. Tie ženklai – tai miesto kalba, tikri Kauno paviršiai, perkelti į kūrinius, o galiausiai – į kūną.

Man tai reiškė daugiau nei dekoratyvų simbolį. Tai – susitapatinimas su projektu, su jo žinute, su pačia medžiaga. Tai, kas buvo ant betono, tapo ir manimi. Tokiu būdu projektas tampa ne tik mano sukurtas, bet ir per mane gyvas.

Tai vientisa sistema, kur medžiaga pereina į jausmą, į kūną, į sąmonę. Išpaišymas – tai ne atskira forma. Tai – patyrimo įrašas, žyma, kad estetika gali būti gili, kad ji gali jungti, transformuoti, perkeisti net ir mus pačius.

Norėjau ne tik rodyti kūrinius – norėjau būti tuo procesu, įsitraukti iki galo. Kad grožis nebūtų paviršius – bet vidinis santykis su tuo, ką darau.