Kaladėlės

NR. 007

Ši instaliacija žaismingai balansuoja tarp atsitiktinumo ir konstrukcijos. Betoninės kaladėlės, tarsi atsitiktinai išmėtytos ant grindų, įgauną naują prasmę vos tik virš jų įtvirtinamas struktūrizuojantis stiklo lakštas. Šis stiklas sujungia fragmentus į visumą, paversdamas juos nebe tik atliekomis ar likučiais, bet stalo pamatais – tarsi miesto pamatais, kuriuos sudaro tai, ką dažnai pamirštame ar nepastebime.

Kiekviena kaladėlė – tai unikali istorija. Vienoje jų atsiveria ryškiaspalvis Kauno miesto gatvės piešinys – naivus, bet gyvas, pilnas energijos arkliukas, tarsi vaikystės prisiminimas arba svajonė, užfiksuota betono paviršiuje. Kitoje – stilizuotos rankos, simbolizuojančios žmonių buvimą, veikimą, taiką, prisilietimą prie miesto audinio. Tai gestas, kuris sako: „Mes esame čia. Mes kuriame.“ Šviesa kuri primena apie nuolatini tikėjimą, net kur jo kartais pritrūksta…

Spalvos – ryškios, tiesioginė gatvės meno maniera. Rožinė, geltona, žydra – jos kontrastuoja su betono grubumu, tarsi bandytų jį atgaivinti, sušvelninti. O viską vainikuoja stiklas – permatoma riba tarp chaoso ir tvarkos, tarp žaismo ir funkcijos.

Tai kurinys apie miestą, kuris formuojasi ne iš didžiųjų monumentu, o iš mažų fragmentu – netobūlų, bet tikrų. Ir apie tai, kaip buitis, menas ir urbanistinė kultūra gali susilieti į vieną stalo formos manifestą.

*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.