Tunelis į save

NR. 016

Tai – unikalus objektas, jungiantis žaliavinę miesto architektūrą su asmeninės refleksijos momentu. Likusi betoninė perdanga ir atkurtas veidrodis balansuoja tarp brutalizmo estetikos ir jautraus pasakojimo. Panaudotas veidrodis -rastas, nuskilęs, turėjęs buti išmestas. Jo netobulumas tampa vertybę, įprasminą laikinumą, trapumą ir žmogišką netobulumą. Betoninis pagrindas išlaiko autentiškus tuneliu motyvus – grafičius, simbolius, ir piešinius, pažįstamus tiems, kurie yra ėje per miesto požemius, per gyvenimo užkulisius. Ertmėse atgyja gatvės balsai – krokodilas, raidės, linijos, kurios kalba apie kasdienį miesto triukšmą, spontanišką kūrybą ir laisvę. Veidrodis, kaip ir žmogus, įtvirtintas šiame masyviame fone -trapus, bet drąsus. Šis veidrodis kalba apie ryši tarp išorės ir vidaus. Tunelis į save – tai suaugusio miesto gyventojo momentas -savistabos, išgyvenimų, praeities žymių ir vis dar gyvos vidinės laisvės veidrodis.

*Kaina skiriasi priklausomai nuo dydžio ir meno kūrinio detalių.