Viskas prasidėjo 2024 metų vasarą, kai, važiuodamas motoroleriu per Kauną, pastebėjau didelę betono krūvą. Tai nebuvo įprasta statybinės medžiagos sankaupa – tai buvo tarytum „Betono kapinės“: suirę, sutrupėję, aptrupėję betono luitai su iš po paviršiaus kyšančiais surūdijusios armatūros strypais. Tos netaisyklingos, tarsi laiko ir aplinkos paveiktos formos mane sujaudino. Jos atrodė lyg nebylus įrodymas, kad net ir kietos, tvirtos medžiagos yra pažeidžiamos.
Ši mintis ilgam išliko mano galvoje. Ji periodiškai sugrįždavo, primindama apie save, kol vieną dieną nusprendžiau vėl sustoti prie tos vietos. Nulipau nuo motorolerio ir nuėjau pasikalbėti su apsauginiu. Jis maloniai nukreipė mane pas atsakingą asmenį, galintį suteikti daugiau informacijos.
Nuvykęs ten, paklausiau, kas tai per betono krūva. Sužinojau, kad tai brokuoti betono gaminiai – gamybos likučiai, neatitinkantys kokybės standartų ir todėl tapę nebereikalingais. Jie buvo palikti laukti, kol atvyks speciali technika, susmulkins juos ir atskirs metalinę armatūrą nuo betono. Pasidalinau su tuo asmeniu savo idėja. Papasakojau apie norą pritaikyti žiedinės ekonomikos principus, apie kūrybos galią kurti vertę iš to, kas tradiciškai laikoma bevertėmis atliekomis.
Man buvo svarbu parodyti, kad net ir pramonės įmonei galioja kūrybinis požiūris – tai gebėjimas pamatyti galimybę ten, kur kiti mato tik nuostolį ar broką. Paprašiau kelių betono gabalėlių eksperimentams. Jis be didelių klausimų sutiko, nors jo reakcijoje buvo juntamas nuostabaus smalsumo ir nesupratimo derinys.
Grįžęs namo, pradėjau galvoti, kokia forma galėčiau išreikšti šį netikėtą potencialą. Betonui būdingas tvirtumas, sunkumas ir brutalumas. Natūraliai gimė noras sukurti kontrastą: suteikti jam trapumo, lengvumo pojūtį, kartu nepametant jo galingos prigimties. Bet kaip tai padaryti? Pradėjau galvoti apie stiklą – medžiagą, kuri atrodo trapi, pažeidžiama, bet kartu yra stebėtinai stipri ir nepakeičiamai svarbi šiuolaikinėje pramonėje.
Nuvažiavau į kelias stiklo gamybos ir apdirbimo įmones. Ir ten pamačiau jau matytą vaizdą, tik su stiklu: pilni konteineriai stiklo ir veidrodžio šukių, atliekų, kurios buvo pasmerktos utilizavimui. Ypač nustebino akimirka, kai pamačiau, kaip dideli, vizualiai tvarkingi stiklo lakštai buvo tiesiog metami į konteinerius.
Paklausiau ten dirbančio specialisto, kodėl stiklas, kuris atrodo tinkamas naudoti, yra išmetamas. Jis paaiškino, kad sandėliavimo kaštai yra didesni nei galimybė rasti naują pritaikymą tokioms atliekoms. Pasidalinau savo idėja apie betono ir stiklo sintezę. Jis mielai sutiko padovanoti dalį išmetamo stiklo. Po kelių savaičių grįžau jo pasiimti.
Mano dirbtuvėse gulėjo dvi kontrastingos medžiagos: sunkus, brutaliai netobulas betonas ir trapus, elegantiškas stiklas. Niekur neskubėjau, leidau joms pačioms atsiskleisti per savo formas, paviršiaus faktūras ir natūralų atsitiktinumą. Pradėjau matyti viziją: gaminiai, kurie kelia klausimus apie grožį, tobulumą, ribas ir priėmimą.
Norėjosi gyvybės ir spalvų. Paprašiau sesės ir jos dukros, kad ant kai kurių gaminių nupieštų personažus iš senų animacinių filmukų. Rezultatas mane pribloškė: stiklo ir betono derinys staiga įgavo charakterį. Linijos ir spalvos išryškino organines, natūralias gaminių formas, suteikė joms šilumos ir savito įvaizdžio.
Tada supratau: tai ne tik medžiagos, ne tik dizainas. Tai dialogas su pačia realybe, kuri mus moko priimti netobulumus ir juose atrasti unikalumą. Tai pasipriešinimas nusistovėjusiems grožio standartams ir kvietimas pamatyti vertę ten, kur dažnas mato tik defektus. Kaip ir mes patys, šie gaminiai yra nepakartojami savo netobulumais. Ir kartais, leidus jiems tiesiog būti savimi, gimsta neįprasta, bet tikra harmonija.